žibčius

žìbčius sm. (2) 1. Vv suteptų, padėvėtų drabužių blizgesys, spindesys: Toks žìbčius užsidėjo, negražu Dkš. Ta medžiaga tokį žìbčių gavus Kt. Ant tavo švarko alkūnių jau baisus žìbčius Kp. 2. Jn(Vad), Dl, Nj, Lš suzmekęs, žibantis duonos, odos ir kt. sluoksnelis: Šiuokart duona su žìbčium Pn. Kietumas plutos riekt, net žìbčius pasidaro nuo peilio An. Tu žiūrėk, koks [odos] žìbčius Užp. Tai kieta oda, kai atpjauni, tai tikras žìbčius Ob. 3. Btg batų tepalas.